Atgal

SANTYKIŲ KRIZĖS IR KAIP JAS ĮVEIKTI


Teksto dydis:

Paskutiniais statistikos duomenimis Lietuvoje kas trečia šeima skiriasi. Viena skyrybų priežasčių yra tai, kad žmonės nežino tam tikrų santykių vystymosi dėsnių ir santuokinio gyvenimo ypatumų, o svarbiausia – kad krizės yra neatsiejama vedybinio gyvenimo dalis. Santykiai – kaip vandenynas: po atoslūgių ateina potvyniai, ir toks pasitenkinimo santykiais ir sutuoktiniu svyravimas yra natūralus procesas.

Neretai šeimos tarpusavio santykių pablogėjimą įvertina kaip negrįžtamą procesą ir, neišlaukusios santykių pagerėjimo, nusprendžia pasukti skirtingais keliais. Tokiais atvejais būna gaila, nes kaip specialistas žinai, kad situacija buvo nesunkiai sprendžiama ir šeima turėjo realią galimybę būti kartu. Tačiau padėti galima tik tiems, kurie ieško pagalbos.

Pirmasis „potvynis“ santykiuose

Pirmasis krizinis periodas dažniausiai prasideda 3-7 santuokos metais ir geriausiu atveju tęsiasi apie 1 metus laiko. Tai natūrali santykių vystymosi stadija ir net pačios darniausios šeimos patiria minėtą santuokinę krizę. Sutuoktiniams kyla jausmas, kad jie yra „apgauti“, t.y. turi ne tai, ko tikėjosi. Auga nepasitenkinimo jausmas, ryškėja požiūrių skirtingumas, neretai palydimas aršių barnių ar tylių protestų (nekalbadienių), kaupiasi nuoskaudos ir didėja nusivylimas. Dažnai jaunos poros užduoda sau klausimą: „Negi dabar taip visą gyvenimą?!“

Tad dėl ko kyla pirmoji krizė santykiuose? Pagrindinės priežastys yra šios:

•       Romantikos santykiuose išnykimas.

•       Nesugebėjimas priimti kontrasto tarp to, koks buvo partnerio elgesys įsimylėjimo periodu ir kasdieniniame šeimyniniame gyvenime.

•       Augantis skaičius situacijų, kurios aiškiai parodo partnerių požiūrių skirtingumą.

•       Nesugebėjimas rasti kompromisų.

•       Neigiamų emocijų padažnėjimas.

•       Nuovargis ir stresas, jei neseniai gimę vaikai.

•       Įtampos dėl kivirčų ir nesutarimų didėjimas.

Krizę pagilinti gali ir išorinės priežastys: buitinės ir ekonominės šeimos sąlygos, tėvų įtaka, neištikimybė, intymaus gyvenimo nesuderinamumas, skirtingai suvokiamas laisvalaikio praleidimas ir pan. Minėtų veiksnių buvimas tiesiog pagreitina krizės atsiradimą, ją pagilina ir pailgina.

Geriausiai santuokinės krizės metu vykstančius mūsų jausmų ir minčių pokyčius iliustruoja anekdotas: „Sėdi zuikis ant kelmo ir verkia. Eina pro šalį lapė ir klausia: „Ko gi tu sriūbauji?“. Zuikis atsako: „Žvėrių karalius liūtas mane įpareigojo parašyti teigiamą charakteristiką asilui. Ką gi man parašyti? Asilas – užsispyręs, kvailas, eina savo keliu, nieko neklauso?..“ Lapė sako: „Na parašyk, kad asilas yra atkakliai siekiantis tikslo, ištikimas savo principams, visada darbą atlieka iki galo ir niekada nemeta kelio dėl takelio“.

Krizės laikotarpiu į savo sutuoktinį žiūrime kaip zuikis į asilą, nors prieš krizę partnerį vertinome kaip lapė. Sutuoktiniams ramybės neduoda klausimas, kodėl partneris pasikeitė. Tačiau keičiasi ne tik žmogus, su kuriuo gyvename, keičiamės ir mes patys, keičiasi mūsų požiūris ir jausmai.

Antrasis „potvynis“

Antroji santuokinė krizė kyla 17-25 bendro gyvenimo metais. Ši krizė paprastai nėra tokia gili ir rizikinga kaip pirmoji. Jos atsiradimą sąlygoja:

•       Fizinių ir psichinių procesų veiklos efektyvumo mažėjimas.

•       Padidėjęs emocinis nestabilumas (ypač moterims).

•       Įvairios baimės (senatvės, darbo/statuso praradimo, mirties, vienišumo ir t.t.).

•       Somatiniai nusiskundimai ir ligos.

•       Vienišumo jausmo atsiradimas dėl atskirai gyventi išėjusių vaikų.

•       Padidėjusi žmonos emocinė priklausomybė nuo vyro (moterims atrodo: „Ką jau čia gyvenime bekeisi, gerai, kaip yra…“, tuo tarpu vyrai šiuo laikotarpiu mąsto: „Jeigu ką keisti – tai dabar, nes vėliau bus per vėlu“).

•       Pergyvenimai dėl išvaizdos pasikeitimo ir senėjimo.

•       Vyro siekis pasireikšti seksualiai už šeimos ribų.

Paprastai šis etapas sutampa su vaikų išėjimu iš namų. Sutuoktiniai turi iš naujo išmokti būti vieni. Štai tada labai aiškiai pasimato, ar pora kartu gyveno „dėl vaikų“, ar dėl to, kad jiems iš tikrųjų buvo gera vienam su kitu. Tuomet naujai pervertinami santykiai ir, priklausomai nuo to, ko daugiau surandama: bendrumų ar skirtumų, priimami sprendimai dėl tolimesnio gyvenimo kartu.

Labai dažnai aplinkiniai stebisi: “Tokia graži šeima buvo, puikius vaikus užaugino – ir štai dabar, kai galėtų pradėti gyventi sau, nusprendė skirtis…“ Taip atsitinka dėl vienos iš priežasčių: išgyvenama santuokinė krizė arba iš tiesų po vienu stogu ilgą laiką gyveno du svetimi žmonės.

„Atoslūgio“ belaukiant

Taigi, santuokiniame gyvenime krizės yra natūralus dalykas. Tiesiog svarbu suvokti, kad krizinės situacijos ir problemos šeimoje yra paremtos tam tikrais dėsniais, glūdinčiais santuokiniuose santykiuose, todėl nereikėtų (ir neverta!) kaltės įrodymų ieškoti kurio nors iš partnerių elgesyje. Šiuos dėsnius tiesiog reikia žinoti ir į juos atsižvelgiant koreguoti savo elgesį šeimoje.

Kritinėje situacijoje visų pirma rekomenduojama būti kantriam, vengti skubotų veiksmų ir sprendimų, o, reikalui esant, kreiptis į specialistą, kuris normalizuotų tarpusavio santykius, padėtų kriziniu laikotarpiu „išbūti“ kartu ir paskatintų vėl atrasti vienam kitą.
Psichologė Laura Bratikaitė

Bet kurią krizę galima įveikti, jei padėti tam pastangų. Visos santykių pirmiausia yra komunikacijos problema, t. y., jos pagrinduose tvyro nepakankama ar nepatenkinama bendravimo kokybė, o jau tik po to finansiniai ir buitiniai sunkumai.
Jeigu ramiai ir be priekaištų kalbėtume apie savo pageidavimus, nesipūstume dėl niekų ir netylėtume savaitėmis, – tai daugelio krizių būtų galima išvengti, o likusias – išgyventi su minimaliais nuostoliais.
Mokėjimas derinti santykius šeimoje – tai įgūdis, ir jį, kaip ir visus kitus įgūdžius galima išvystyti bei ištobulinti treniruočių pagalba.Mūsų to nemoko mokyklose ir universitetuose, ir todėl žmonėms dažnai atrodo, jog viskas susiklosto lyg ir savaime. Jeigu tai neįvyksta, o sutuoktiniai nesugeba patys savarankiškai suderinti bendravimo, tai vertėtų kreiptis į psichologą, kuris žingsnis po žingsnio išmokys porą kalbėtis ir girdėti vienam kitą. Į žmones, kurie visada pasiruošę padėti spręsti iškilusias problemas, nenukrypti nuo konkretaus konflikto, bet priešingai – gilintis į vieną situaciją, o ne blaškytis tarp nuoskaudų.

Norime paraginti, nebijoti kreiptis į specialistus – juk viskas vardan gerų, sklandžių ir tvirtų santykių. Viskas vardan šeimos.

Atgal

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *