Atgal

PALIATYVIOJI PAGALBA LIETUVOJE – APVERKTINOS BŪKLĖS


Teksto dydis:

google.com archyv.

Vasario 4-oji – Pasaulinė kovos su vėžiu diena. Tik­riausiai nė vienos šeimos nėra aplenkusi ši sunki liga. Ne visuomet ją pavyksta išgydyti. Šeimai, kuri turi slaugyti nepagydomą ligonį, tenka didžiulė našta. Deja, valstybės pagalba atsidūrus tokioje padėtyje yra apverktinos būklės, įsitikinęs pagalbos onkologiniams ligoniams asociacijos POLA prezidentas Šarūnas Narbutas. 

Padeda nepagydomiems ligoniams

Šeimos gydytojui informavus, kad prie Vilniaus Centro poliklinikos prisirašiusiam pacientui reikia paliatyvios pagalbos, jį namuose aplanko Slaugos, paliatyviosios medicinos ir socia­linių paslaugų klinikos specialistų komanda. Ją sudaro paliatyviosios pagalbos gydytojas, slaugytojas ir socialinis darbuotojas. Įvertinus situaciją, pasitarus su artimaisiais sudaromas pagalbos ligoniui planas, paskiriami reikiami vaistai ir procedūros, aptariamas techninės pagalbos priemonių poreikis. Šie specialistai periodiškai lanko sergantįjį namuose, palaipsniui įtraukiami ir kiti darbuotojai: slaugytojo padėjėjas, psichologas. Centro poliklinikos Slaugos, paliatyviosios medicinos ir socialinių paslaugų klinikos vedėjo Mariaus Čiurlionio teigimu, pacientas lankomas atsižvelgiant į poreikį ir ligos būklę – nuo 1, 2 iki 10 kartų per savaitę, prireikus namuose atliekami įvairūs tyrimai. „Turime galimybę daugiau ar mažiau užtikrinti maksimalią pagalbą“, – sako gydytojas. Pasak M. Čiurlionio, slaugos paslaugų savo namuose sulaukia 2,5 tūkst. pacientų per metus, 175 iš jų teikiama paliatyvioji pagalba.

Pasak Slaugos, paliatyviosios medicinos ir socialinių paslaugų klinikos vedėjo, didžiausia problema ta, kad visuomenė, pacientai, kurių diagnozė atitinka paliatyviąją būklę, nežino, kad gali gauti nemokamą ambulatorinę pagalbą namuose. Dauguma žmonių apskritai nežino, kas ta paliatyvioji pagalba, kuo ji ypatinga ir kodėl reikalinga. Tokių paslaugų prisireikia tada, kai pacientas serga pavojinga gyvybei, nepagydoma, progresuojančia liga ir kai nebegali padėti joks gydymas. Paliatyvioji medicininė pagalba yra orientuota į skausmo ir kitų ligos sukeltų simptomų slopinimą, mažinimą, kontrolę, psichologinę ir dvasinę paramą tiek pačiam ligoniui, tiek jo artimiesiems, kad žmogaus išėjimas iš šio pasaulio būtų orus, neskausmingas, ramus. Pasak M. Čiurlionio, Centro poliklinika vienintelė sostinėje savo pacientams užtikrina tokią pagalbą.

Tiesa, kompleksinę paliatyviąją pagalbą onkologiniams ligoniams namuose taip pat teikia Vilniaus palaimintojo kunigo Mykolo Sopočkos hospisas. Be to, 14 lovų yra stacionare, ruošiamasi statyti priestatą, kur bus slaugomi onkologinėmis ligomis sergantys vaikai. Hospiso personalas sako jaučiantis didžiulį tokių paslaugų poreikį – onkologinių pacientų vis daugėja, liga jaunėja. Taigi ir pagalbos reikia vis daugiau. Šeimos, patikėjusios artimojo slaugą hospiso personalui, jaučiasi saugiai, gali sugrįžti į darbus ir visuomenės gyvenimą.

Trūksta lovų slaugos namuose

Pagalbos onkologiniams ligoniams asociacijos prezidento Š. Narbuto manymu, tai, kiek dabar šalyje teikiama slaugos ir paliatyvios pagalbos paslaugų, yra tik lašas jūroje, nes per metus nustatoma apie 18 tūkst. naujų vėžio atvejų. Ne visi šie žmonės miršta, kai kuriems pagalbos reikia laikinai, kol atsistos ant kojų. Pasak Š. Narbuto, paliatyvioji pagalba pas mus labai lėtai skinasi kelią, ji nėra šiuolaikiška. Visas pasaulis pereina prie paslaugų teikimo bendruomenėse (namuose, hospisuose, NVO). Lietuvoje tokių pavyzdžių, kaip aprašytieji, dar labai mažai.

Dažniausiai pagalba teikiama slaugos ligoninėse. O ir čia trūksta lovų, kvalifikuotą pagalbą teikti pasirengusių specialistų: gydytojų onkologų, onkopsichologų, socialinių darbuotojų. Nevertinama ir tų paslaugų kokybė. Deja, iki šiol yra ligoninių, kur mažose palatose guli 8 pacientai. Be to, iš ligonių kasų patenkinami tik baziniai ligonio poreikiai, o juk paliatyvi pagalba apima ne tik sveikatos sektorių. Į komandą turi įsitraukti ir psichoterapeutas, sielovadininkai, kiti specialistai. Deja, pas mus, pasak Š. Narbuto, sveikatos apaugos bei socialinės apsaugos ir darbo ministerijos sunkiai randa bendrą kalbą.

Per mažai dėmesio šiai sričiai

Centro poliklinikos Slaugos, paliatyviosios medicinos ir socialinių paslaugų klinikos vedėjas M. Čiurlionis taip pat pritaria, kad situacija Lietuvoje labai liūdna. Paslaugų pacientų namuose teikiama labai mažai, periferijoje jų iš viso nėra. Žmogus neturi galimybės pasirinkti, kur jam būti slaugomam. Na, o stacionari pagalba teikiama labai trumpai ir vis tiek nepatenkina viso poreikio. Be to, ligoninė yra orientuota labiau į gydymą, o paliatyvioji slauga skiriama tada, kai jau nebėra jokio gydymo. Dalis šių paslaugų galėtų būti perkelta į ambulatorinį lygį – kiekvienoje savivaldybėje turėtų būti kuriama paliatyviosios pagalbos paslaugas namuose teikianti slaugos komanda. Tai labai svarbu pacientams – juk daugelis nori kuo ilgiau būti su artimaisiais, savo aplinkoje. Tai ne tiek medicininis, bet labiau socialinis, psichologinis momentas.

Pasak M. Čiurlionio, teisinis reglamentavimas sutvarkytas puikiai. Kad atsirastų daugiau tokios pagalbos, trūksta vietinių iniciatyvų. Ir, beje, tinkamo finansavimo. Paslaugos įkainiai labai maži. Vieno vizito kaina – vos 3 eurai. Pasak M. Čiurlionio, teikti pagalbą namuose Centro poliklinikai yra nuostolinga. „Tai daroma administracijos geranoriškumo dėka. Kaip didelė įstaiga, išgyvename. Tačiau mažesnėms gali būti sunku“, – sako vedėjas. Vis dėlto, gydytojo įsitikinimu, valstybei teikti pagalbą namuose yra kur kas pigiau nei ligoninėje.

Kol kas, Slaugos, paliatyviosios medicinos ir socialinių paslaugų klinikos vedėjo manymu, tinkamiausia išeitis – regionuose steigti kuo daugiau slaugos ligoninių su paliatyvios pagalbos lovomis.

Svarbiausia, kad žmogus neliktų vienas

Pasak Š. Narbuto, norint pakeisti situaciją pirmiausiai reikia turėti strategiją. Sveikatos apsaugos ministerijoje yra sudaryta darbo grupė, tačiau viskas vyksta labai lėtai. Deja, šiuo metu nepatenkinami net baziniai, elementarūs pacientų poreikiai – pavyzdžiui, kompensuojamos tik 1 sauskelnės per parą. Tiek žmogui tikrai neužtenka. Tiesa, Š. Narbutas džiaugiasi, kad sauskelnės bus išrašomos tiesiog esant šlapimo nelaikymui, o ne tik nustačius slaugos poreikį ar kurią nors konkrečią iš išvardytų diagnozę. Iki šiol onkologinėmis ligomis sergantieji dėl to nukentėdavo. Pokyčiai, Š. Narbuto įsitikinimu, turėtų vykti greičiau. Šiuo metu valdžiai svarbiausia – ne visuomenės sveikata, o politiniai sprendimai. „Viešasis sektorius, NVO dar nėra girdimas. Esame kantrūs tiek, kiek neturėtume būti“, – sako Š. Narbutas.

Pagalbos onkologiniams ligoniams asociacijos prezidentas pabrėžia, kad suteikę reikiamą pagalbą padedame ne tik pacientui, bet ir visai jo šeimai. Svarbiausia – kad žmogus neliktų vienas su savo bėdomis, savo rūpesčiais. „Labai dažnai žmonės paliekami patys spręsti savo problemas, tada nevilties ištikti renkasi bioenergetikus, žiniuonis, gydosi žolėmis, varlėmis ar dar kuo nors. Žmogui turi padėti gydytojai specialistai, remdamiesi mokslų pagrįstomis žiniomis“, – sako Š. Narbutas. Net ir sergant 4 stadijos onkologine liga gali būti pasiūlytos vaistų bandymo programos, pagalba užsienyje. Pikčiausia, kad apie tokias galimybes, apie alternatyvius pagalbos būdus nepasako valstybinės institucijos.

„Kol valstybė nori taupyti, o ne padėti, tol iš mirties taško neišjudėsim. O žmonės kenčia, nesulaukdami tinkamos pagalbos“, – apgailestauja Š. Narbutas.

 Šaltinis: http://www.biciulyste.lt/lt/tolerancijos-link/1126-paliatyvioji-pagalba-lietuvoje-apverktinos-bukles

Atgal

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *