Kol patys neatsiduriame pačiose nemaloniausiose ir netikėčiausiose situacijose – dažnai net nesusimąstome, apie mus supančią aplinką, žmones, ir jų prisitaikymą. Dažnai net nepagalvojame, į kokias absurdiškas ir nelogiškas situacijas mus pastato įstatymai, kuriuos mes patys ir kuriame.
Kviečiame paskaityti apie vieną nevisai gražią neįgalios moters dieną.
Rugpjūčio mėnesį Lietuvoje saulė žeme ridinėjosi. Geras oras, teigiamos emocijos, o jų padarinys – noras aplankyti savo jaunystės miestą Vilnių, sostinės širdį – Gedimino pilį. Anksti ryte aš – jau prieš Nacionalinį muziejų. Čia dirba labai gera mano draugė – bus patogu susitikti… Aikštelėje dar gausu laisvų vietų, deja, kaip įprasta – nė vienos rankinio valdymo automobiliams.
Pamokyta kitų kelionių karčios patirties, dairausi, kaip čia pasistatyti automobilį, kad nežinomi kaimynai per arti „neprisiglaustų“. Ne kartą teko laukti šalia – palieka tarp mašinų pusės metro tarpą, pro kurį ir savo kojomis vaikščiojančiam piliečiui į automobilį patekti galima tik giliai iškvėpus jau ir taip mažai deguonimi prisotintą miesto orą.
Prie galingos muziejaus mūro sienos kaip skalbinių segtukai ant virvės rikiavosi automobiliai, kiek atokiau nuo jų – keli skersai pastatyti. Prisitaikau prie jų – tokioje padėtyje visuomet įsėsi į automobilį. Perlipusi iš mašinos į vežimėlį, įsitikinusi, kad mašinos priekyje palikau pakankamą apie 2, 5–3 metrų pločio pravažiavimą, patraukiau Katedros link. Prasukant pro savo automobilio priekį dar apžvelgiau kairėje prie bordiūro esančias tuščias stovėjimo vietas – judėčiau savo kojomis, tai tik ten statyčiau automobilį ir pati…
Tęsinį skaitykite čia: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2016-11-22-simboline-padeka-angelams-sargams-arba-rasinelis-apie-viena-neigalaus-zmogaus-diena/151697